Labas.

Noras parašyti knygą, tikriausiai, kirbėjo dar tada, kai gulėdama psichiatrinėje ligoninėje gavau užduotį – pabandyti parašyti savo gyvenimo istoriją vienoje vietoje. Tai buvo prieš lygiai dešimt metų.

Pamenu, kaip sunkiai sekėsi. Rašiau, tryniau, vėl rašiau. Rašant protas vis norėdavo palikti kūną – taip veikia atsiskyrimas, psichikos gynybinė reakcija, kai skausmo tampa per daug.

Užduotis buvo skirta tam, kad bandyčiau sujungti išsiskaidžiusias savo esaties dalis, bet tada kūnas ir protas dar buvo pernelyg pabirę. Pamenu, tąsyk parašiau šešis puslapius, kurių labai gėdijausi skaityti – net pakelti akis. Norėjau prasmegti lapuose. Atrodė, kad visa tai – ne apie mane, o apie atskirus, svetimus žmones. Šlykštynė. Nuvilianti dukra. Tylų pyktį nešiojanti sesė. Išdavystei tinkama draugė. Psichė. Anoreksikė. Depresinė. Narkomanė. Kekšė. Ko ne visas kaimas.

Rašyti nesisekė. Net kai gyvenimas išoriškai dėliojosi „tvarkingai“, vis dar atrodė, kad neturiu teisės. Kad esu istorijos viduryje – be priartėjimo prie laimingos pabaigos ir be taip reikalingo moralo. Kad dar nepasveikau tiek, jog galėčiau pasufleruoti receptą. Atrodė, kad turiu pasiekti kažkokį esminį tašką, patirti viską keičiantį lūžį.

Gal ta viltis kažką atrasti – o apie atradimą papasakoti – ir buvo mano tikrasis motyvas: nusitaikyti tiesiai į patį riebiausią skaudulių pūlinį. Nepasiduoti gijimo kelyje. Dėti į save maistą per kasdienį „negaliu“. Nustoti rautis plaukus, deginti į save cigaretes. Gal tai buvo mano motyvacija – galop išsimėžti ir aplinkoje.

Ir vis dėlto, per tuos metus, kai viskas vėl ir vėl sproginėjo – pūliniai, skausmas, absoliuti, visa apimanti, net nosies šnerves okupavusi gėda – kažkas pradėjo gyti. Atsirado daugiau oro. Kryptis. Rašymas tapo ne iš desperacijos, o iš švelnaus noro suprasti. Grįžti laiku atgal – ten, kur krauju įsipareigota kaltei ir gėdai – ir atjausti.

Rašydama viską vėl išgyvenau – etapais, sluoksniais, tarsi vieną po kito uždarinėdama geštalto ratus. Kiekvienas skyrius atnešė sprendimus, kuriems kadaise neturėjau drąsos, nes ką pasakys baba, papa, dar svarbiau – jų kaimynai.

Nuo pirmojo bandymo rašyti praėjus septyneriems metams, pagaliau ėmiau jausti – neriuosi iš senos, surandėjusios odos. Tarsi pirmą kartą pajutau laisvės poskonį ant liežuvio galo – laisvės ne nuo praeities, o nuo kovos su ja. Kaip ir buvau sau pažadėjusi – su trisdešimtmečiu.

Kaip pamačiau save tame rašinyje?

Gyvenančią tarsi prie lango. Apsikarsčiusią diagnozėmis – ribinio asmenybės sutrikimo, depresijos, anoreksijos ir dar daugiau – stebinčią savo gyvenimą iš šalies, lyg jis atsisakytų veikti kartu, nenorėtų manęs.

Bet tai, ką ilgą laiką laikiau iššvaistyta, irgi buvo gyvenimas. Tik gyvenimas be manęs. Dar ir šiam reikėjo atskiro, ilgo išgedėjimo proceso.

„Ačiū už nieką / Ačiū už viską“ – knyga apie virsmą iš visiško praradimo į prasmę. Ji prasideda ten, kur žmogus nebenori būti, bet pamažu veda ten, kur atsiranda ryšys, gyvybė, ir atsakomybė pačiam tai kurti.

Tai kelionė nuo nieko – iki visko.
Nuo neapykantos sau – iki gebėjimo išbūti.
Nuo ligos balso – iki savo.

Ir ši transformacija nevyksta tik pavadinimuose.
Ji vyksta žmoguje.
Manyje ir tavyje.

Kviečiu skaityti.